1915 m. rytiniuose Vokietijos okupuotuose kraštuose - Lietuvoje, Kurse, Baltstogės, Suvalkų ir Gardino srityse - buvo sudaryta karinė administracija. Ši teritorija buvo tiesiogiai pavaldi Rytų kariuomenės vadui (Oberbefehlshaber Ost) ir sutrumpintai vadinama Oberosto kraštu (das Land Ober Ost). 1916 m. šiai teritorijai vokiečių okupacinė vadovybė nutarė išleisti specialią valiutą.

          Naujos valiutos įvedimas Rytų fronto vado Paul von Hindenburg 1916 m. balandžio 17 d. įsakymu buvo pavestas Rytų prekybos ir pramonės bankui (Ostbank für Handel und Gewerbe), turinčiam centrą Poznanėje. Šis bankas suorganizavo specialią kredito kasą - Rytų skolinamąją kasą (Darlehnskasse Ost), kuri turėjo atlikti emisijos banko funkcijas vokiečių okupuotuose rytiniuose kraštuose, išskyrus Lenkiją. 1916 m. birželio 26 d. buvo įkurtas Rytų skolinamosios kasos Kauno skyrius, įpareigotas išleisti į apyvartą naujųjų pinigų 100 mln. rublių sumai. Rugpjūčio 6 d. ostrubliai buvo paskelbti vienintele teisėta valiuta Lietuvoje (ostrublis buvo prilygintas vokiečių markei santykiu 1:2). Apyvartoje šalia popierinių ženklų kursavo geležinės kapeikos.

          1917 m. kovo ei d. Rytų skolinamoji kasa buvo atskirta nuo Rytų prekybos ir pramonės banko ir reorganizuota į atskirą kredito įstaigą. Perkelta iš Poznanės į Kauną, ji ir toliau tęsė popierinių pinigų emisiją: iš pradžių ostrublių, nuo 1918 m. ostmarkių (ostmarkė buvo prilyginta Vokietijos markei santykiu 1:1).

          Rytų skolinamoji kasa leido popierinius pinigus, nesirūpindama jų padengimu.

          Ostai buvo padengti rusų rubliais, vertybiniais popieriais bei kt. vertybėmis ir prekėmis. Nežiūrint į užstatus, šie pinigai neturėjo brangiųjų metalų ir tvirtos valiutos pagrindo.

          Osto pinigų įsigalėjimą pokario Lietuvoje sąlygojo Vokietijos suteiktos Lietuvai paskolos. 1918 m. gruodžio 30 d. Lietuvos laikinajai vyriausybei pasirašius specialią sutartį su Rytų skolinamąja kasa, pastaroji įsitvirtino Lietuvos emisijos banko pozicijose, i jos leidžiami ostai tapo teisėta mokėjimo priemone ir kursavo iki lito valiutos įvedimo. 1918 m. Vokietijos vyriausybei vėl leidus vartoti Lietuvoje vokiečių markes, apyvartoje kursavo osto pinigai ir markės.

          1919 m. vasario 26 d. Lietuvos vyriausybė specialiu įsakymu pakeitė oficialų pinigų pavadinimą: ostmarkė buvo pavadinta auksinu, pfenigas - skatiku. Taigi, svarbiausią vaidmenį besikuriančios valstybės pinigų apyvartoje vaidino vokiški pinigai, atnešę Lietuvos ekonomikai didžiulius nuostolius.

          „Ostų cirkuliacija Lietuvoje padarė žymių nuostolių šalies ekonomikai visų pirma todėl, kad minėta kredito kasa, būdama Vokietijos finansine įstaiga ir besirūpindama vien Vokietijos reikalais, nuo 1916 m. įgavo emisijos banko funkcijų Lietuvos atžvilgiu ir gaudavo visą emisijos pelną. Tačiau nepalyginamai daugiau nuostolių Lietuvos ekonomika patyrė dėl pinigų kurso skirtumo, atsiradusio nepaliaujamai krintant Vokietijos markės kursui. Apytikriai apskaičiuota, jog bendri pinigai ir vokiečių markės kritimas padarė Lietuvai nuostolių už 400 mln. litų arba už 40 mln. dolerių. Žinoma, negalima pamiršti ir to, kad Lietuvoje buvusieji auksiniai pinigai atiteko Vokietijai, i atsiųstus iš JA V dolerius ir iš Anglijos svarus sterlingų Lietuvos gyventojai buvo priversti keisti į ostus ir Vokietijos markes“. Šios aplinkybės vertė būtinai įvesti nacionalinę valiutą.

          Įvedus litą, ostrubliai ir ostmarkės turėjo būti iki 1923 m. sausio 1 d. pakeisti į litus Finansų, prekybos ir pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniau nustatomu kursu (vėliau keitimo terminas buvo pratęstas).