1918 metais atgavus nepriklausomybę Lietuva norėjo įsivesti savo valiutą. 1919 metų rugpjūčio 12 dieną Ministrų kabineto posėdyje naują piniginį vienetą buvo nutarta pavadinti muštiniu, o jo šimtąją dalį auksinu. Šiame posėdyje svarstyti pinigų formato, spalvų, vandenženklių ir apipavidalinimo klausimai. Ketinta leisti 9 nominalų popierinius pinigus - 1/2, 1, 5, 10, 25, 50, 100, 500 ir 1000 muštinių, ornamentuotų lietuviškų juostų raštais, su ūkio bei gamtos vaizdais ir Vyčiu vandenženklyje. Pinigų projektus turėjo parengti dailininkai A. Žmuidzinavičius ir A. Galdikas. Spausdinti naujus banknotus buvo numatyta Švedijoje.

          Finansų ministras J.Vileišis numatė muštinį aukso turiniu prilyginti prancūzų frankui, t.y. 0,322 g gryno aukso. Pusė apyvartos banknotų turėjo būti padengta auksui lygiaverte valiuta (tikėtasi gauti 10 mln. svarų paskolą Anglijoje), kita pusė - įvairiomis vertybėmis: vekseliais, užstatais ir pan. Tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti, ir nacionalinės valiutos įvedimas nusikėlė dar trejiems metams.

          1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis seimas priėmė piniginio vieneto įstatymą, paskelbusį auksu paremtos lito valiutos įvedimą. Naujosios valiutos įgyvendinimas buvo pavestas Lietuvos bankui, kurio įstatymas seimo buvo priimtas 1922 m. rugpjūčio 11 d. Pagrindinis banko uždavinys - "reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią bei patvarią pinigų sistemą Lietuvos respublikoje ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos augimą." Vyriausybė suteikė bankui 20-čiai metų banknotų leidimo koncesiją ir pervedė pradiniam banknotų padengimui 2 mln. aukso rublių, gautų iš Tarybų Rusijos pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį. 1922 m. spalio 1 d. buvo įvestas naujas piniginis vienetas - litas. Jo aukso turinys buvo lygus 0,150462 g gryno aukso (t. y. litas buvo prilygintas JAV doleriui santykiu 10:1).

          Iki pasirodant nuolatiniams banknotams, užsakytiems A. Hasės spaustuvėje Prahoje, buvo nutarta skubiai išleisti laikinuosius pinigus. Rugpjūčio 30 d. prasidėjo Finansų ministro V. Petrulio ir Oto Elsnerio spaustuvės direktoriaus F. Lindenau (Fritz v. Lindenau) derybos dėl skubaus laikinųjų banknotų atspausdinimo. Sekančią dieną sutartis buvo pasirašyta. Pirmoji laikinųjų banknotų partija turėjo pasiekti Eitkūnus iki rugsėjo 27 d., antroji - iki rugsėjo 30 d.

          Oto Elsnerio spaustuvė Berlyne, spausdinusi Vokietijos ir Estijos markes, turėjo banknotų piešinių, pagrindo raštų bei kitų detalių atsargą. Taigi reikėjo tik pasirinkti norimus piešinius, papildyti juos tekstu ir Vyčiu. Klišės buvo pagamintos per tris dienas. Rugsėjo 20 d. laikinieji banknotai jau buvo atgabenti į Kauną. Skubus užsakymas lėmė mažą banknotų formatą ir piešinių paprastumą.

          Išleidus nuolatinius banknotus, laikinuosius pradėta imti iš apyvartos. Penkių litų vertės laikinieji banknotai nuo 1924 m. spalio 15 d. buvo keičiami tik Lietuvos banke Kaune.

          Nors laikinieji banknotai apyvartoje išbuvo trumpą laiką, tačiau juos pradėta klastoti. Žinomi net keturių nominalų - 20 ir 50 centų bei 1 ir 5 litų - banknotų falsifikatai. Ypač gausiai buvo padirbinėjami penkličiai su serijos raidėmis B ir D. Ši priežastis paspartino laikinųjų banknotų išėmimą iš apyvartos.